Benediktas XVI

Kas yra laisvë?

Kreipimasis á Romos kunigø seminarijos bendruomenæ

2009 m. vasario 20 d.

Gerbiamas Kardinole, mieli bièiuliai!

Visada labai dþiaugiuosi galëdamas apsilankyti savo kunigø seminarijoje, pamatyti savo vyskupijos bûsimus kunigus, pabûti su jumis per Pasitikëjimo Dievo Motinos ðventæ. Þenkime priekin kartu su ja, kuri mums padeda ir mus lydi, iðties teikia tikrumo, jog esame remiami dieviðkosios malonës!

Dabar paþiûrëkime, kà mums ðv. Paulius sako ðiuo tekstu: „Esate paðaukti laisvei!“ Laisvë visais laikais buvo didþioji þmonijos svajonë – nuo pat pradþiø, bet ypaè modernybës epochoje. Þinome, jog Liuteris, ákvëptas ðio Laiðko galatams teksto, padarë iðvadà, kad vienuoliðkoji regula, hierarchija, Magisteriumas yra vergovës jungas, ið kurio reikia iðsilaisvinti. Vëlesnis Apðvietos metas buvo tiesiog persunktas laisvës troðkimo ir manësi jà galiausiai pasiekæs. Bet ir marksizmas pristatë save kaip kelià á laisvæ.

Šiandien klausiame: kas yra laisvë? Kaip galime bûti laisvi? Suprasti sudëtingà laisvës tikrovæ mums padeda ðv. Paulius, jos sampratà pateikdamas pamatiniø antropologiniø bei teologiniø áþvalgø kontekste. Jis sako: „Tiktai dël ðios laisvës nepataikaukite kûnui, bet stenkitës vieni kitiems su meile tarnauti.“ Rektorius jau minëjo, kad „kûnas“ nëra tiesiog fizinis kûnas, veikiau „kûnas“ ðv. Pauliaus vartosenoje reiðkia „að“ suabsoliutinimà, to „að“, kuris nori bûti viskuo ir viskà pasiimti sau. Nuo nieko nepriklausomas absoliutusis „að“ galiausiai atrodo tikrai turás laisvæ. Esu laisvas, kai nuo nieko nepriklausau, kai galiu daryti visa, ko ásigeidþiu. Bûtent toks „að“ suabsoliutinimas ir yra „kûnas“. Taigi tai yra þmogaus nuþeminimas, o ne laisvës ágijimas; libertinizmas yra ne laisvë, bet, prieðingai, laisvës þlugimas.

Paulius taip pat pateikia dràsø paradoksà: „Tarnaukite (gr. douleuete) vieni kitiems su meile.“ Tai reiðkia, jog laisvë paradoksaliu bûdu ágyvendinama tarnaujant, tampame laisvi, kai tarnaujame vieni kitiems. Taip Paulius visà laisvës problemà perkelia á tiesos apie þmogø kontekstà. Jei apsiribojama kûnu, taip iðkeliant save iki dievybës rango, tai ðitai veda prie melo. Juk ið tikrøjø þmogus nëra absoliutas, tarsi „að“ galëtø nuo visa izoliuotis ir elgtis tik pagal savo norus. Tai prieðtarauja bûties tiesai. Tiesa yra ta, kad mes pirmiausia esame Dievo kûriniai ir gyvename santykiu su Kûrëju. Esame á santyká orientuotos esybës. Ir tik pripaþindami savo santykiðkumà, áþengiame á tiesà, prieðingu atveju ápuolame á melà ir jame save galiausiai sugriauname.

Esame kûriniai, vadinasi, priklausome nuo Kûrëjo. Apðvietos laikotarpiu pirmiausia ateizmas tai laikë priklausomybe, ið kurios bûtina iðsilaisvinti. Taèiau fataliðka priklausomybë tai bûtø tik tokiu atveju, jei ðis Dievas Kûrëjas bûtø tironas, negera Esybë, jei jis bûtø toks, kaip þmogiðkieji tironai. Taèiau jei ðis Kûrëjas mus myli ir mûsø priklausomybë reiðkia buvimà jo meilës erdvëje, tai ði priklausomybë kaip tik ir yra laisvë. Šitokiu bûdu esame Kûrëjo meilëje, esame susivienijæ su juo, jo visa tikrove, visa galia. Tad pirmasis momentas yra ðtai toks: bûti kûriniu reiðkia bûti mylimam Kûrëjo, bûti susijusiam su juo meilës ryðiu, kurá jis mums dovanoja ir kuriuo uþbëga mums á prieká. Tuo pirmiausia remiasi mûsø tiesa, kuri sykiu yra paðaukimas mylëti.

Tad regëti Dievà, krypti á Dievà, paþinti Dievà, paþinti Dievo valià, ásijungti á jo valià, t. y. á meilæ, reiðkia vis labiau áþengti á tiesos erdvæ. Ir ðis Dievo paþinimo, meilës santykio su Dievu kelias yra nepaprastas mûsø krikðèioniðkojo gyvenimo nuotykis, nes Kristuje paþástame Dievo veidà – veidà Dievo, mylinèio mus iki kryþiaus, iki savæs atidavimo.

Taèiau kûriniðkasis santykiðkumas neatsiejamas nuo dar vienos santykio rûðies: esame susijæ su Dievu, taèiau kaip þmonijos giminë esame susijæ ir vieni su kitais. Kitaip tariant: þmogaus laisvë, viena vertus, yra bûti Dievo meilës dþiaugsmo kupinoje ir plaèioje erdvëje, taèiau, kita vertus, suponuoja vienybæ su kitais ir buvimà dël kitø. Nëra laisvës kito atþvilgiu. Jei save suabsoliutinu, tampu laisvës prieðu. Tada nebegalime sugyventi, ir visas gyvenimas tampa þiaurus, þlunga. Tiktai bendra laisvë yra þmogiðka laisvë, tik bûdami kartu galime áþengti á laisvës simfonijà.

Todël svarbus dar vienas momentas: kuomet priimu kità, priimu ribas, kurias mano paties laisvei nubrëþia pagarba kito laisvei, kai ásitraukiu á priklausomybiø tinklà, galiausiai padarantá mus viena ðeima, – tik tuomet esu kelyje á bendrà iðsilaisvinimà.

Èia iðnyra labai svarbus klausimas: kas yra laisvës dalijimosi su kitu matas? Matome, jog þmogui, kad jis galëtø ágyvendinti savo laisvæ, bendrà laisvæ, reikia tvarkos ir teisës. O kaip surasti teisingà tvarkà, kur niekas nebûtø engiamas, bet kiekvienas galëtø prisidëti prie ðio laisviø atsiradimo? Jei nëra bendros þmogaus tiesos, kuri atsiveria Dievo akims, belieka pozityvizmas, ir tada susidaro áspûdis, jog kaþkas primetama – netgi ir jëga. Todël prieð tvarkà ir teisæ sukylama, tarsi tai bûtø vergija.

Taèiau jei savo prigimtyje galime surasti Kûrëjo tvarkà, tiesos tvarkà, kur kiekvienam numatyta vieta, tvarka ir teisë gali bûti priemonës, vedanèios á laisvæ ið egoizmo vergijos. Tarnavimas vienas kitam tampa laisvës priemone. Èia galime paminëti visà politinæ filosofijà, atitinkanèià Baþnyèios socialiná mokymà. Ji padeda mums atrasti bendrà tvarkà, kiekvienam suteikianèià vietà bendrame þmonijos gyvenime. Tad pirmoji tikrovë, kurios bûtina paisyti, yra tiesa: tiesai prieðtaraujanti laisvë nëra laisvë. Tarnavimas vienas kitam sukuria bendrà laisvës erdvæ.

Tada Paulius tæsia: „Visas ásakymas telpa viename sakinyje: Mylëk savo artimà kaip save patá.“ Šiuo pasakymu parodomas þmogumi tapusio Dievo slëpinys, slëpinys Kristaus, kuris savo gyvenimu, mirtimi ir prisikëlimu tapo gyvuoju Ástatymu. Apie ðá slëpiná tiesiogiai uþsimenama pirmais mûsø skaitinio þodþiais – „Esate paðaukti laisvei!“ Esame paðaukti Evangelijos, esame realiai paðaukti per Krikðtà, dalyvavimà Kristaus mirtyje bei prisikëlime, ir ðitaip nuo „kûno“, nuo egoizmo, perëjæ prie bendrystës su Kristumi. Ir todël esame Ástatymo pilnatvëje.

Jûs tikriausiai þinote graþius ðv. Augustino þodþius: „Dilige et fac quod vis – Mylëk ir daryk, kà nori.“ Tai, kà sako Augustinas, yra tiesa, jei tinkamai suprantame þodá „meilë“. „Mylëk ir daryk, kà nori“ – bet pirma turime bûti tikrai persiëmæ bendryste su Kristumi, susitapatinæ su jo mirtimi ir prisikëlimu, susivienijæ su juo jo Kûno bendrystëje. Dalyvaujant sakramentuose, klausantis Dievo þodþio dieviðkoji valia, dieviðkasis Ástatymas tikrai ásiskverbia á mûsø valià, suderina jà su jo valia – abu pasidaro viena vienintele valia. Šitaip tampame iðties laisvi, galime tikrai daryti, kà norime, nes to norime kartu su Kristumi, norime tiesoje ir su tiesa.

Tad melskime Vieðpatá, kad jis mums padëtø eiti ðiuo sulig Krikðtu prasidëjusiu keliu, tapatinimosi su Eucharistijoje vis ið naujo realiu tampanèiu Kristumi keliu. Treèiojoje Eucharistijos maldoje tariame: „Bûsime Kristuje vienas kûnas ir viena siela.“ Šià akimirkà Eucharistijos ir mûsø tikro dalyvavimo Kristaus mirties ir prisikëlimo slëpinyje dëka tampame viena siela su juo, mûsø valios pasidaro tapaèios, ir tada tikrai bûname pasiekæ laisvæ.

Šie þodþiai – Ástatymas ávykdytas, tikrove tampantys bendrystëje su Kristumi, galioja ne tik Vieðpaèiui, bet ir visiems ðventiesiems, áþengusiems á tokià bendrystæ su Kristumi, á tokià bûties vienybæ, á tokià vienybæ su jo valia. Tokio pasitikëjimo mums teikia Dievo Motina, kuri paima mus uþ rankos, veda, padeda eiti ðiuo vienybës su Dievo valia keliu – vienybës, kuri jai buvo dovanota nuo pirmosios akimirkos ir kurià ji iðreiðkë savuoju Fiat.

O po tokiø graþiø dalykø tame paèiame laiðke galiausiai aptinkame nuorodà á ðiek tiek liûdnà situacijà galatø bendruomenëje. Paulius raðo: „Bet jeigu jûs vienas kità kremtate ir ëdate, þiûrëkite, kad nebûtumëte vienas kito praryti! <…> gyvenkite Dvasia!“ Mano nuomone, ðioje bendruomenëje, kuri ëjo ne bendrystës su Kristumi, bet „kûno“ iðorinio ástatymo keliu, natûraliai kyla polemikø, ir Paulius sako: jûs virstate þvërimis, kandþiojate vienas kità. Jis taip uþsimena apie polemikas, atsirandanèias tuomet, kai tikëjimas iðsigimsta á intelektualizmà, o nusiþeminimà pakeièia arogantiðka pretenzija bûti geresniam uþ kitus.

Labai gerai matome tokiø dalykø ir ðiandien – ten, kur kiekvienas, uþuot ásitraukæs á bendrystæ su Kristumi, Kristaus Kûnà – Baþnyèià, trokðta bûti uþ kità pranaðesnis ir savo intelektiniu arogantiðkumu átikinti, jog yra geresnis. Taip gimsta griaunamojo pobûdþio polemikos, taip randasi karikatûra Baþnyèios, kuri turëtø bûti vienos ðirdies ir vienos sielos.

Toks ðv. Pauliaus áspëjimas turëtø ir ðiandien skatinti mus tirti savo sàþinæ. Nemanykime, jog esame pranaðesni uþ kità, bet persiimkime Kristaus nuolankumu, Dievo Motinos nuolankumu, persiimkime tikëjimo klusnumu. Tada ir mums ið tikrøjø atsivers plati tiesos ir laisvës meilëje erdvë.

Pabaigoje padëkokime Dievui, kad jis Kristuje parodë mums savo veidà, dovanojo Dievo Motinà, dovanojo ðventuosius ir paðaukë mus bûti su juo vienu kûnu ir viena siela. Taip pat melskimës, kad jis mums padëtø vis labiau ásitraukti á ðià bendrystæ su jo valia, idant taip kartu su laisve atrastume meilæ ir dþiaugsmà.
_______________________________________

„Baþnyèios þiniø“ vertimas